Neapolis ir jo apylinkės (Vezuvijus, Pompėja)

Pietų Italijoje esantis Neapolis yra svarbus uostamiestis senovės Viduržemio jūros regiono centre, Kampanijos regiono sostinė. Jo ištakos siekia IX a. pr. m. e., kai jis buvo įkurtas kaip Partenopė arba Palaepolis, o vėliau, 470 m. pr. m. e., - kaip Neapolis (Naujasis miestas). Todėl tai vienas seniausių Europos miestų ir trečias pagal dydį Italijos miestas, kurio dabartinė urbanistinė struktūra išsaugojo daugybę išskirtinių ilgos ir audringos istorijos elementų, išreiškiamų gatvių struktūra, istorinių pastatų, parkų gausa ir nuostabia vieta prie Neapolio įlankos. Neapolio istorinis centras, kuris laikomas didžiausiu Europoje, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Neapolio senamiestyje apstu istorinių pastatų, bažnyčių, rūmų. Dauguma statinių yra renesanso, baroko stiliaus. Nuo šio miesto patogu aplankyti ir Vezuvijų (apie 22 km nuo Neapolio). 

Vezuvijus, stūksantis Neapolio įlankos krante, yra viso regiono ir didžiausio miesto simbolis. Magiškas kūgio formos ugnikalnis dominuoja judrioje ir gyvybingoje aplinkoje. Vezuvijus yra vienintelis veikiantis žemyninės Europos ugnikalnis ir dėl to vienas problematiškiausių, nes artimoje teritorijoje gyvena keli milijonai žmonių. Pirmieji regiono gyventojai neįvertino, kad apsigyveno ugnikalnio, kurio apylinkės traukė derlingomis žemėmis ir vešlia augalija, pašonėje. Vezuvijus išgarsėjo staiga, kai 79 m. išsiveržė ir po pelenais palaidojo ištisas gyvenvietes, tarp kurių buvo Pompėjos ir Herkulanėjo miestai. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė 1944 metais. 1991 m. buvo įkurtas Vezuvijaus nacionalinis parkas, kuriam UNESCO suteikė biosferos rezervato statusą. Parkas apima visą ugnikalnio teritoriją, įskaitant Pompėjos, Herkulanėjo, Oplončio ir Auksinės mylios archeologines sistemas su nuostabiomis XVIII–XIX a. vilomis. O nuo Vezuvijaus rekomenduojame užsukti į Pompėją (apie 27 km nuo Vezuvijaus).

Miestas, nepaliekantis abejingų: vienus Pompėja šokiruoja savo senovės architektūros autentika, kitus - itin kokybišku to meto gyvenimo „užkonservavimu“ išsiveržus Vezuvijui, trečius - skaudžiais minėtos tragedijos pėdsakais. 62-aisiais metais, kai mieste gyveno apie 20 tūkst. Gyventojų, įvyko stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs arba apgriovęs didžiąją dalį pastatų tarp siaurų  miesto gatvelių. Dalis gyventojų po šios nelaimės išsikėlė, mažesnė dalis liko, atstatinėjo miestą 17 metų, bet nespėjo - 79-aisiais mūsų eros metas išsiveržė Pompėjos kaimynas - Vezuvijaus ugnikalnis.